Nauji lietuvių nuotykiai Argentinoje

Neseniai aptikau šaunios lietuvių porelės šaunų kelionių po Argentiną dienoraštį, kuris bus įdomus visiems, norintiems giliau pažinti šalį. Rekomenduoju! (Pasirodo, kad netyčia praleidau visą kelionės pradžios aprašymą, tad papildžiau straipsnį naujomis nuorodomis)

I dalis – Argentina mums kaip sanatorija. “Ilgai laukiau ir išlaukiau, kol pasiekėme Argentiną. Iki tol, kaip visada, buvome prisiklausę visokių keliautojų ir sutiktų argentiniečių pasakojimų, kurie netruko sudaryti gražios, bet labai brangios šalies išankstinį įspūdį…”

II dalis – Salta – lotynų amerikos karis. “Mums tranzavimas yra naujas dalykas, kaip kažkada buvo ilgos kelionės autobuse, todėl kurį laiką apie jas rašysiu. Stengsiuosi neverkšlenti apie tai, kad dvi valandas niekas nestojo ir kaip saulė mums švietė tiesiai į kaktą, nes tranzavimas yra įdomus dėl kitų priežasčių…”

III dalis – Cachi – Cafayate vyno keliu. “Atiduodame kuprines į bagažinę ir sėdamės į savo vietas, iškarto už vairuotojo. Pastarasis, kol jo kolega krauna keleivių daiktus į bagažinę, katik gavo rytinį Saltos laikraštį…”

IV dalis – Mendozos vynai. “Nusipirkti argentinietiško vyno, kuris būtų užaugintas ne Mendozos provincijoje yra taip sunku, kaip rasti lietuviškų obuolių supermarkete. Pabandykite, jei įdomu, nueiti prie argentinietiško vyno lentynos ir paskaityti etiketes, esu tikras kad bent 80% vyno bus iš Mendozos…”

V dalis – Gyvenimas kaime: pradžia. “Viskas prasidėjo nuo to, kai Lietuvoje priėmėme pirmuosius žmones per CouchSurfing. Australai Steph ir Rufus mums ilgai pasakojo, kaip jie po kelias savaites pagyveno net trijuose skirtinguose organiniuose ūkiuose Italijoje. Tai buvo turistiniais filtrais negryninta patirtis – taip, kaip kaime yra iš tikrųjų…”

VI dalis – Gyvenimas kaime: personažai. “Ruben‘as. Žilstelėjęs vyras, kažkur penkiasdešimtuosiuose. Tačiau jaučiasi labai jaunas širdyje – jeigu ką nors daro namie, per didžiules kolonėles virtuvėje pasileidžia savo seną gerą amerikietišką roką, tuomet jaučiasi jaunas kaip prieš dvim penkis metus…”

VII dalis – Gyvenimas kaime: darbai. “Darbai planuojami labai argentinietiškai – iš vakaro nėra daug minčių apie tai, ką darysime rytoj…”

VIII dalis – Gyvenimas kaime: maistas. “Nors valgome tris kartus per dieną, lietuviška mityba to nepavadinsi – ryte ir vakare meniu kasdien tas pats ir be didelių galimybių kūrybai: duona, sviestas (kurį perka patys savanoriai, nes susivartoja daug, ir kainuoja keturis litus) ir obuolių uogienė…”

IX dalis – Gyvenimas kaime: pabaiga. “Paskutinės dienos bėgo greitai, bet nuovargis niekur nedingo. Jaučiamės gerai padirbėję, sustiprėję ir šio bei to išmokę. Patyrėme tai, ko norėjome – buvome šeimos nariais, gyvenome kaime, išgirdome kuo jie gyvena…”

X dalis – Banginių sapnas. “Tai, ką matėme ir patyrėme, neabejotinai buvo vienas geriausių ir didžiausią įspūdį palikusių kelionės nuotykių. Ne šiaip sau nuotykių, o tai buvo taip stipru, kad dar ilgai nesitikės, kad tai įvyko iš tikro, o tik atrodys, kad kažką tokio sapnavome. Taip, mes savo akimis matėme banginius…”

XI dalis – Pingvinų metropolis Punta Tombo. “Diena Valdez pusiasalyje mus taip sužavėjo, kad mes dar tą pačią dieną nusprendėme, kad tų kelių pingvinų, kuriuos matėme mums neužteks…”

XII dalis – Nakvynė mažame velsiečių mieste. “Po banginių ir pingvinių stebėjimo mes vėl kelyje. Laukia ilga tranzavimo diena, todėl pavažiuojame kelis kilometrus autobusu iki miestelio, kuris yra ant mums reikiamo kelio, kuris yra nedidelis ir kurį kažkada įkūrė velsiečiai…”

XIII dalis – 3in1: ežerai, miškai, kalnai. “Aš labai seniai laukiau, kol metų laikų skirtumas esantis tarp Lietuvos (daugelio jūsų buvimo vietos) ir mūsų buvimo vietos taps ne tik teorinis, bet ir plika akimi matomas. Pagaliau, toks metas atėjo ir mes galime daugelį jūsų erzinti…”

XIV dalis – Susidraugauti su sniegu ir vulkaniniais debesimis. “Neslėpsime, kad važiavome į Baroliche miestą nusiteikę labai etuziastingai, bet būna pasitaiko dienų kaip tyčia. Tokia tyčinė diena pasitaikė štai ir mums…”

XV dalis – Mūsų kelias link Patagonijos ir laukinės gamtos pradžia. “Dar būdami Puerto Varas sprendėm uždavinį, kaip smagiai ir piniginėms neskaudžiai nusigauti iki pačios atokiausios, pačios piečiausios Patagonijos…”

XVI dalis – Fitz Roy ir kitos viršūnės El Chalten’e. “El Chalten yra vien dėl turizmo ir kalnų manijos atsiradęs mažas miestelis šiaurinėje Argentinos nacionalinio ledynų parko (Parque nacional los glacieres) dalyje. Būdami šiame mažame mieste galite suktis į kurią tik norite pusę, visur matysite kalnus, uolas, o jei pasiseks atsisukti teisingai, pamatysite ir patį Fitz Roy – milžinišką (realybėje daug didesnę nei atrodo nuotraukose) 3405 m. virš jūros lygio stačią uolą, kuri vieniems primena iltis, kitiems dantis, o tretiems dar vieną gyvenimo iššūkį…”

XVII dalis – El Calafate: ledynas ir turistiniai malonumai. “Atvykus į El Calafate iškarto atsiėmėm visus žodžius, kuriais prieš tai lankytą El Chalten vadinome turistišku, populiariu ir visaip panašiai. El Calafate iškart pasijaučia tikrai turistiniu miestu ir skirtu ne tiems turistams kurie taupo, o tiems turistams, kurie čia skrenda iš Buenos Aires lėktuvu, o vėliau sėda į kitą ir skrenda į Ushuaya, ir daiktus vežiojasi ne kuprinėse, o lagaminuose, ir rūbų neplauna ar į skalbyklą neneša, nes turi keliasdešimt kilogramų apdarų savo Samsonite‘uose. Kodėl čia taip? Negi visi čia tik dėl kažkokio vieno Perito Moreno ledyno? Pasirodo taip. Ir ne bereikalo…”

XVIII dalis – Ugnies žemė. “Palikę Torres del Paine parką, grįžtam į savo mielą Kaweskar viešbutėlį. Omaras ir Rafa (vyrukai valdantys ir gyvenantys čia) pasitinka mus jau kaip draugus – Andrius sutinkamas rankos paspaudimu, Eglė tradiciškai čilietiškai – bučiniais į žandą. Atmosfera tokia gera, kad nesprendę nusprendžiam likti ne vienai, o dviem naktims – pabendrauti, duoti patarimų naujai besiruošiantiems į žygį, paskaityti senovinių national geography, paklausyti geros muzikos, žodžiu, atsipūsti. Aš netgi gaunu čilietišką dovaną – Rafos pirmą solo dainą. Labai gražią, nors ir apie nelaimingą meilę…”

XIX dalis – Argentinietiški tranzavimo ypatumai. “Pagalvojau, būtų pats laikas jums parodyti (arba priminti, čia kaip kam) kokioje pasaulio dalyje mes randamės ir kokio ilgio atstumus įveikinėjame. Žemiau – Argentinos ir Čilės žemėlapis, atkreipkite dėmesį į mastelį…”

XX dalis – Laikini namai Buenos Aires. “Išlipę iš paskutinius kilometrus iki Buenos Aires atvežusio autobuso, dar nežinojome, kur šiąnakt nakvosime. Bet tai gal nebuvo blogoji pusė, nes turėjome net tris opcijas tai natūraliai tikėjomės, kad bent viena iš jų suveiks…”

XXI dalis – Kalėdos vasarą. “Buenos aires gruodis yra tas pats, kas Vilniuje birželis, taigi techniškai mūsų Kalėdos buvo švenčiamos vasarą, kaip ir visame likusiame pietų pusrutulyje. Va taip vat. Ir tai buvo fantastiška…”

XXII dalis – Kaip mes tinginiaujam Buenos Aires. “Kiekvieno namo pirmame aukšte kažkas yra. Kažkas, kas kažkuriuo paros metu priima lankytojus: nuo brangaus antikvariato iki šimto metų senumo baro, kuriame prie alaus duoda riešutų, o prie kavos maža keksiuką…”

XXIII dalis – Argentinietiškas steikas– mūsų kasdienis desertas. “Nors mūsų butas negali pasigirti puikia virtuve, visos mūsų vakarienės yra vertos viso jūsų pavydo. Kasvakarą mes suvalgome bent po pusę kilogramo keptos jautienos su wok‘e pakeptom daržovėm. Jokių ryžių, bulvių ar kitų kad-sočiau-būtų-nesamonių…”

XXIV dalis – Metro linea A. “Vieną dieną Andrius išėjo pasivažinėti metro. Konkrečiau senaja ir pirmaja Buenos Aires metro linija A…”

XXV dalis – Buenos Aires skonis. “Maistas argentiniečiams yra labai svarbus. Kaip šventė. Todėl šį kartą apie tai, kas mums pasirodė skaniausia. Ir apie tai, ką BŪTINA paragauti Buenos Aires. Kitu atveju, jūs tiesiog čia nebuvote…”

XXVI dalis – Hasta luego, Buenos Aires! “Buenos Aires atradome dar vieną keliavimo būdą, kai atvažiuoji į vieną vietą, išsinuomoji kambarį/butą ir tiesiog gyveni. Ne skubi viską kuo greičiau pamatyti, o ramiai sau gyveni: perki maistą toje pačioje daržovinėje ir mėsinėje, skalbi artimiausioje skalbykloje, iki artimiausio kino parduotuvės eini su daugkartiniu maišu su tuščiais alaus buteliais, kad nusipirkti pilnų ir turėti šaldytuve, nes kai grįžti po labai labai labai karštos dienos to šalto alaus labai norisi…”

XXVII dalis – Kapibaros, krokodilai, šarvuotis ir piranijos. “mus pasitinka prijaukintas lapiniukas, kuris gulasi ant žemės po kojomis, bet kartu vis primena apie savo plėšrią prigimtį…”

XXVIII dalis – Paskutiniai žodžiai apie Argentiną. “Čia viskas taip puiku ir taip gerai, kad jei ne artimųjų ir draugų ilgesys, tai mes čia ir liktume. Tikrai. Argentinoje visko tiek kiek reikia, nei daugiau nei mažiau, tai apie viską po truputį…”

© Tinklalapio ir jame skelbiamos informacijos naudojimo sąlygos »

Spausdinti straipsnį

Tomas jau septyneri metai gyvena ir šoka Argentinos Tango Čikagoje, JAV. Kadangi per tiek laiko prisikaupė daugybė minčių apie Tango, kai turi laiko, jis mėgsta brūkštelt internete šį bei tą | Autoriaus archyvas: Tomas M..