Midnight in Paris: beieškant Aukso Amžiaus

Pavargau. Pavargau nuo “amerikietiško” stiliaus komedijų, skirtų 20-mečiams, kurie dar nespėjo subrandinti kažką, ką būtų galima pavadinti intelektu… o gal gyvenimo patirtimi… Štai kodėl buvau labai maloniai nustebintas, kai išėjau iš kino salės po filmo “Midnight In Paris” seanso.

Šis filmas geras ne dėl to, kad jo režisierius ne kas kitas, bet pats kino legenda Woody Allen, tiesiog senai bemačiau gerą komediją, kurios režisierius gerbia žiūrovus ir kaip ne keista, kurioje nebuvo nei vienos (!) sekso scenos. Tačiau kodėl šis filmas Tango bloge? O gi todėl, kad jis visas paskirtas Aukso Amžiaus temai.

Beje, damos, ar pastebėjote ant herojės rankos kabančią rankinę? Juk visai nebloga idėja

Kam jau kam, bet Tango gerbėjams nereikia aiškinti kas yra tas “Aukso Amžius”. Tai auksinės muzikos, auksinių dainininkų balsų, auksinių kompozitorių plunksnų ir auksinių šokėjų sugebėjimų amžius. Tai tas amžius, kur mes mintimis nusikeliame, sėdėdami savo ofise ir bejausmiu žvilgsniu kiaurai skrosdami kompiuterio ekraną. Tuo metu žvilgsnis atsiremia kažkur ten už ekrano – ties siena, ten, kur yra Aukso Amžius.

Tai yra amžius, kuriame mes norėtume atsidurti, bet dėl visiems suprantamų aplinkybių, niekada negalėsime. Tas amžius kiekvienam žmogui yra savitas. Vienam tai bus 1900-ieji, kitam 1920-ieji, man 1935-ieji, kai moterys buvo moteriškos ir vyrai vaikščiojo su kostiumais ir skrybėlėmis.

Kaip pasakoja pats režisierius, Aukso Amžius yra mūsų būdas pabėgti iš nuobodžios ir purvinos tikrovės į tuos senus laikus, kai viskas buvo kitaip – žymiai geriau:

It’s a recurring, nagging feeling of mine that the reality we’re all trapped in is, in actual fact, if you dissect it, like a nightmare.

I’m always looking for ways to escape that reality. One escapes it by going to the movies. One escapes it by becoming involved in the trivial nonsense of “Are the Yankees going to win?” or “Are the Mets going to win?” When in fact it means nothing. But life means nothing either. It means as much as the ballgame. So you’re constantly looking for ways to escape from reality. And one of the fallacies that comes up all the time is the Golden Age fallacy, that you’d have been happier at a different time.

Jei nematėte filmo ir nenorite sužinoti kažko, kas gali padaryti žiūrėjimą ne tokį įdomų, neskaitykite sekančių dviejų interviu pastraipų!

Just as people think, “If I moved to Paris I’d be happier” or “If I moved to London…” Then they do, and they’re not. Even though these places are great, they’re not happier, because it isn’t the geography that’s eating them up, it’s the existential reality of how grim a predicament we’re in.

So, I’ve played around with that before, the notion of wanting to get out of the real world, get out of time. Here, Owen does get a chance to go back, and it’s fine. But he realizes as he looks around that those people want to go back too, and that it doesn’t matter where you go, that life is unsatisfying whether you lived in the renaissance or la belle époque or now or 100 years from now. It’s an unsatisfying situation.

Kent Jones “Woody Allen: The Film Comment Interview”

Dar vienas mažytis siurprizas yra tai, kad filmo metu yra grojama 1928 m. Cole Porter daina “Let’s Do it”, kurioje minimi ir įsimylėję lietuviai. Matomai net ir tais laikais Londone, kur gyveno ir kūrė Cole Porter, visi žinojo apie aistringus lietuvius

Taigi, visiems Aukso Amžiaus mylėtojams labai rekomenduoju pažiūrėti šią nuostabią komediją!

Movie stills via: caseyandashleykirkland.blogspot.com and iMDb.com.

© Tinklalapio ir jame skelbiamos informacijos naudojimo sąlygos »

Spausdinti straipsnį

Tomas jau septyneri metai gyvena ir šoka Argentinos Tango Čikagoje, JAV. Kadangi per tiek laiko prisikaupė daugybė minčių apie Tango, kai turi laiko, jis mėgsta brūkštelt internete šį bei tą | Autoriaus archyvas: Tomas M..