Tango evoliucija 2 – Canyengue ir Tango Orillero

Tango evoliucijos temą užbaigsime pasakodami apie Canyengue ir Tango Orillero, kurie yra arčiausiai to, kaip mes suprantame tradicinį Argentiniečių Tango (apie Candombe ir Milonga skaitykite pirmoje straipsnio dalyje). Galutinė Tango evoliucijos schema atrodytų taip: Candombe –> Milonga –> Canyengue –> Tango Orillero.

Canyengue

Canyengue buvo plačiai šokamas 1900 – 1930 metų laikotarpyje pagal greito tempo muziką, ritmiškai panašią į šių laikų Milonga.

Žodžio Canyengue vertimas į lietuvių kalbą reikštų kažką panašaus į “žemesnę klasę”. Tai aiškiai duoda suprasti, kad šokis buvo populiarus neturtingų darbininkų sluoksniuose, kaip ir vėliau atsiradęs Tango Orillero, kurio vertimas reiškia “priemiesčių Tango”.

Vienu metu tas pats šokis buvo vadinamas Canyengue ir Tango Orillero pavadinimais. Matomai vėliau Tango Orillero įgavo daugiau savitų bruožų ir atsiskyrė nuo Canyengue.

Nėra visiškai aišku ar dabartiniams Canyengue šokėjams pavyko išlaikyti autentišką šio šokio formą, nes 1990 metais Buenos Aires nebuvo nei vieno šokėjo, kuris būtų šokęs Canyengue gyvavimo periodu, ar kuris savo šokio stilių būtų įvardinęs, kaip Canyengue. Galima būtų sakyti, kad šis šokis buvo prarastas.

Vienas vyresniosios kartos šokėjų Rodolfo Cieri prisiminė keletą šokio žingsnių, kurių jį buvo išmokęs jo tėvas, jam tebūnant septynerių metų amžiaus. Rodolfo su žmona Maria pradėjo eksperimentuoti ta tema ir rengti mažus pasirodymus. Netrukus jų pasirodymai tapo nepaprastai populiarūs ir daugelis norėjo išmokti šio stiliaus. Rodolfo iš pradžių vengė mokinti kitus, žinodamas, kad tai, ką jis mokina, yra viso labo išblėsę jo vaikystės prisiminimai. Ir nors Rodolfo naujam gyvenimui prikeltas Tango stilius greitai išpopuliarėjo jaunimo tarpe ir yra vadinamas Canyengue, tai nėra tas pats šokis, kuris buvo šokamas XX amžiaus pradžioje. Yra vilties, kad senų XX amžiaus pradžios Tango vadovėlių studijos padės sugrąžinti daugiau autentiškumo Canyengue stiliui.

Šokdami Canyengue, šokėjai yra stipriai pasvirę vienas kito atžvilgiu, sudarydami formą, panašią į “A” raidę. Šokanti pora dalinasi viena bendra šokio ašimi ir šoka kiek sulenktomis kojomis. Šokama artimai apsikabinus, lyderis laiko moters dešinę ranką prie savo kairiojo klubo. Tuo metu, kai Canyengue buvo populiarus, moterų rūbai buvo ilgi ir aptempti, dėl ko šokant, jų žingsniai buvo gana maži.

Canyengue muzika panaši į senų laikų Tango meistrų: Francisco Lomuto, Roberto Firpo ir Juan de Dios Filiberto muziką.

Tango Orillero

Kaip jau minėjome, Tango Orillero vertimas reiškia “priemiesčių Tango”. “Aukso Amžiaus” laikotarpyje Tango Orillero nebuvo priimtinas prabangiuose Buenos Aires šokių salonuose.

Šokdamas Tango Orillero, lyderis daro daug greitų kojų judesių ir net pašokimų. Nuo Tango Salon jis skiriasi savo žaismingumu ir daugiau erdvės reikalaujančiomis šokio figūromis, bei pagražinimais, kurie ne visada laikosi šokio “eismo” krypties. Šokėjai turi kiekvienas savo ašį. Apsikabinimas gali būti tiek artimas, tiek atviras, priklausomai nuo atliekamų figūrų.

Tango Orillero muzikos stilių apibūdina Juan D’Arienzo ir Rodolfo Biagi kūriniai.

Šaltiniai:

history-of-tango.com
tejastango.com

© Tinklalapio ir jame skelbiamos informacijos naudojimo sąlygos »

Spausdinti straipsnį

Tomas jau septyneri metai gyvena ir šoka Argentinos Tango Čikagoje, JAV. Kadangi per tiek laiko prisikaupė daugybė minčių apie Tango, kai turi laiko, jis mėgsta brūkštelt internete šį bei tą | Autoriaus archyvas: Tomas M..