Argentiniečių Tango stiliai: tradicinis milonguero vs nuevo

Šis straipsnis yra komentaras į labai gerą Evaldo straipsnį Tango, etc. bloge “Apie tango stilius ir rinkodarą“. Visiems labai rekomenduoju jį paskaityti, kad pilnai įsitraukti į šią įdomią ir kažkuria prasme amžiną diskusiją.

Evaldai, ši tema (tradicinis Tango vs nuevo) yra neišsemiama, kaip pvz. konservatoriai vs demokratai vs socialdemokratai… kiek bus žmonių, tiek bus ir nuomonių, ir manau sutiksi su manim, kad tai yra teigiamas dalykas, nes tai padaro mūsų pasaulį įvairesniu ir įdomesniu.

Nors ir populiarus, skirstymas į Tango šokio stilius pagal apsikabinimo tipą: glaudų (Tango milonguero) ar atvirą (Tango nuevo), tapo neefektyvus, nes tokie Tango nuevo elementai, kaip volcada, net šokant atvirai apsikabinus, dažniausiai yra atliekami perėjus į glaudų apsikabinimą… gaunasi, kad bet kuri tradicinio Tango pora, šokyje panaudojusi volcada, tampa Tango nuevo pora – ribos tarp stilių yra labai lengvai peržiangiamos.

Citata iš Evaldo straipsnio: “Negatyvi praktinė tokio susiskaidymo pasekmė yra ta, kad net gana patyrę žmonės dažnokai tiesiog nesugeba vieni su kitais šokti! Tokia padėtis yra didžiai nenormali, kadangi prieštarauja pačiai demokratinei, trans-socialinei tango prigimčiai.”

Susišokimas milongoje taip pat gali visai nepriklausyti nuo stiliaus. Tai gali būti labiau asmeninių šokėjų savybių neatitikimas, pvz.: vienoms moterims labiau gali patikti “švelnus” vedimas, kitos moterys tokio vedimo “neišgirsta” – joms labiau patinka “griežtesnis” vedimas ir t.t.

Kalbant apie sceninio Tango vaidmenį, sunku paneigti, kad tie sceniniai šou turėjo labai didelę ir teigiamą įtaka, nes jei jų nebūtų buvę ir jų dėka Tango kultūra nebūtų paplitusi, galima būtų abejoti, ar Evaldas ir Mika dabar būtų šokę Tango Tą patį byloja ir Astos Moro interviu – Asta susižavėjo Tango kaip scenos meno forma, o dabar ji šoka ir moko kitus tradicinį Villa Urquiza Tango. Taigi, žmogaus Tango stilius nebūtinai priklauso nuo pirmojo pamatyto ar išmokto Tango stiliaus.

“Kadangi Gustavo Naveira ir daugybės kitų panašios pakraipos profesionalų pamokas lankė tūkstančiai žmonių Europoje (pvz. Tango Camp), jie mano, kad taip ir turi būti šokama milongose. Bet tai visiška netiesa!”

“…dabartinė tango pedagogika nuėjo sudėtingų ir efektingų judesių ir kombinacijų keliu, dalykų, kurie nėra praktiškai reikalingi, netgi žalingi paprastam socialiniam šokėjui, šokančiam milongoje (ir net pavojingi aplinkiniams)…”

Abejoju ar yra kas nors, kas galėtų tiksliai pasakyti, kaip iš tiesų reikia šokti milongoje. Juk šokis yra asmeninė žmogaus išraiška, kas jį ir padaro gražiu… Žmonės turėtų šokti ne taip kaip reikia, bet taip, kaip jaučia ir kaip leidžia jų sugebėjimai. Ir jei tam tikras nuevo elementas tam tikru momentu atspindi mano jausmą, nemanau, kad yra nusižengimas jį panaudoti. Žmonės yra protingi ir anksčiau ar vėliau jie atsirinks, kas jiems priimtina, o kas ne.

Pasakodamas kitiems žmonėms apie Tango, labai mėgstu lyginti šį šokį su džiazu. Kaip džiazas yra improvizacinė muzika, taip Tango yra improvizacinis šokis. Kai pradedam naudoti žodį “improvizacija”, visos užuominos į kažkokias apribojančias normas skamba kaip paradoksas. Ar kas nors apkaltino Jan’ą Garbarek’ą, kad jis džiaze naudoja liaudies muzikos motyvus? Tikrai ne. Ar galima sakyti, kad kontrabosas džiaze yra vertingas instrumentas, o bosinė gitara yra nereikalingas, nepraktiškas ar net žalingas išradimas? Manyčiau viskas yra gerai, kas yra su saiku ir gerai atlikta.

“Pirmasis tango bendruomenėse atsirandančių ginčų apie tango stilius šaltinis yra štai šitas prieštaravimas tarp paprastų socialinių šokėjų poreikių ir dominuojančių scenos profesionalų, tango menininkų (nesvarbu, tikrų ar apsišaukėlių) sugebėjimo tuos poreikius patenkinti.”

Aš matau kitą šios problemos kilmę. Manau, kad vienintelis dalykas, apibrėžiantis gerą milongą, yra Codigos (nerašytos gero elgesio milongoje taisyklės). Nepriklausomai ar bus šokamas tradicinis Tango ar nuevo, Codigos nepaisymas bus tas veiksnys, iššaukiantis nepatogumą, susierzinimą ir pyktį, o vėliau ir ginčus dėl stilių. Taip jau atsitiko, kad nuevo šokėjai yra liūdnai pagarsėję savo prastu elgesiu milongose. Nemažai Tango nuevo elementų reikalauja daugiau erdvės, tad neatsargiai juos atliekant, galima užkabinti ir net sužeisti aplinkinius šokėjus. Prastas Codigos žinojimas ir laikymasis būdingas ne tik nuevo šokėjams, bet ir bendrai jaunoms Tango bendruomenėms, todėl stilius čia vaidina kaip ir antraeilį vaidmenį. Štai čia manau ir yra problemos šaknys, todėl Codigos laikymasis milongose galėtų suvienyti susiskaldžiusias Tango bendruomenes.

Dar vienas gražios Tango bendruomenės faktorius yra bendra žmonių tolerancija kitų idėjoms ir nuomonėms. Kaip anksčiau rašiau straipsnyje “Įspūdžiai iš privačios milongos Čikagoje: vaikai, gyvenkite draugiškai!“, kitos bendruomenės sugeba “perlipti” stilių skirtumus ir išmoksta kartu linksmai leisti laiką, nepriklausomai nuo muzikos ar šokio stilių.

Kalbant apie nuevo, mano manymu tai, ką mes vadiname Tango nuevo, iš tiesų yra antrasis arba Tango nuevo II, nes kaip žinome iš istorijos, Tango teko keliauti į Europą ir grįžti atgal į Argentiną, kad jis užkariautų žmonių mases. Manau būtų nerealu tikėtis, kad iš Europos Tango grįžo nepakitęs… Įdomu, kad vėliau žmonės pamiršta tą faktą ir nutaria “užmarinuoti” šokį tam tikrame laike (net jei tas laikas ir vadinamas Tango Aukso Amžiumi). Galima būtų paklausti, o kodėl būtent tame laike? Manau, kad istorinių Tango stilių išlaikymas yra būtinas dalykas, norint turėti turtingą šokio kultūrą, nes jei nežinai, kur yra tavo šaknys, sunku susivokti, kas esi… Bet, iš kitos pusės tai neturi tapti judėjimu prieš tokią pat naturalią tolimesnę šokio evoliuciją ir vystymasi.

Mano asmeninė filosofija yra paprasta – viskas yra gerai, kas pritraukia į Tango mylėtojų būrį daugiau žmonių ir bendrai skatina domėjimasi šiuo šokiu, muzika ir kultūra. Svarbiausiai, kad žmonės šoktų Tango tokį, koks jiems patinka, o vėliau jiems tobulėjant ir domintis, jie patys atsirinks, kokie stiliai ar kokie jų elementai jiems artimesni. Įvairios Tango pakraipos ar stiliai sukuria turtingą, o todėl ir sveiką šokio “genofondą”, kuris turėtų užtikrinti, kad Tango netaps vienos epochos reiškiniu, o bus šokamas dar ne vieną ir ne du šimtmečius

Kalbant iš verslo pasaulio perspektyvos, geriau turėti kelias kompanijas, orientuotas į tikslines rinkas, kurios savo ruožtu rems pagrindinį “brand’ą”, nei turėti vieną milžinišką korporaciją, kuri pamirš savo klientų poreikius, nes iš esamos ekonominės krizės įsitikinome, kad nėra tokio dalyko, kaip “Too big to Fail”.

Papildymas

Pridedu Arvydo į Yahoo grupę įdėtą Chicho Frumboli citatą apie Códigos:

“[The] milongueros had respect, delicacy and sensibility, it was totally different. I know my role is contradictory, because I also collaborated in generating this young movement. In its moment I got tired of the strict milonguero codes that didn’t correspond with my time and to rebel I tried to make my way. Today I’m a milonguero again (laughter); I’m against the people who do not cabecear (nod), who don’t have codes (codigos) or respect. The value of tango has been diluted. That is why I say that many dancers are lost, they barely hold on to each other to dance and for two hours like zombies, it is very sad.”

Mariano ‘Chicho’ Frumboli

Arvydas Baltrūnas su Marija Giedraityte taip pat paruošė tekstą su Tango Códigos taisyklėm, kad visi, sekantį kartą atėję į milongą, galėtų pasijusti, kaip Argentinoje

Taip pat pridedu ir keletą komentarų iš Yahoo grupės – pagailo, kad tokie gražūs žodžiai apie lietuvių Tango bendruomenę, pasimestų archyvuose.

© Tinklalapio ir jame skelbiamos informacijos naudojimo sąlygos »

Spausdinti straipsnį

Tomas jau septyneri metai gyvena ir šoka Argentinos Tango Čikagoje, JAV. Kadangi per tiek laiko prisikaupė daugybė minčių apie Tango, kai turi laiko, jis mėgsta brūkštelt internete šį bei tą | Autoriaus archyvas: Tomas M..